Image

Vaikas namuose. Rankose – telefonas. Ar jis saugus?


Mokome vaikus neatidaryti durų nepažįstamiesiems. Tačiau ar žinome, kas su jais susisiekia per ekraną? Dalinamės nuotraukomis iš darželio, bet ar susimąstome, kokią informaciją jos atskleidžia svetimiems žmonėms? Įjungiame tėvų kontrolės priemones, tačiau ar vaikas išdrįstų mums pasakyti, jei kas nors jį išgąsdintų ar šantažuotų?

Skaitmeninis saugumas prasideda gerokai anksčiau, nei vaikas gauna savo išmanųjį telefoną. Jis svarbus kiekvienam šalia vaiko esančiam suaugusiajam: tėvams, ikimokyklinio ugdymo pedagogams ir ugdymo įstaigų vadovams.

Mūsų pašnekovas – nevyriausybinės organizacijos „Dignity Online“ mokymų vedėjas ir ugdymo metodikos specialistas Vasyl Filonenko. Jis paaiškina, kokias rizikas nuvertiname, ką keičia dirbtinis intelektas, kodėl uždara tėvų pokalbių grupė negarantuoja nuotraukų saugumo ir kaip elgtis, jei vaikas gauna grasinamą žinutę. Taip pat kalbamės apie tai, ko ikimokyklinukus galima mokyti be išmaniųjų įrenginių ir kaip kurti pasitikėjimą, kad jie kreiptųsi pagalbos.

Ar vaikas žino, į ką kreiptis, jei internete kas nors jį išgąsdina? Ir ką mes, suaugusieji, galime padaryti jau šiandien, kad jis jaustųsi apsaugotas? Nuo šių klausimų prasideda mūsų pokalbis.

Kaip pradėjote domėtis vaikų saugumu internete ir kuo šiandien užsiimate organizacijoje „Dignity Online“?

Organizacijoje pradėjau dirbti 2022 metų rugpjūtį. Tuo metu mokiau istorijos ir teisės, tačiau jaučiau, kad vien mokytojo veiklos man nepakanka. Norėjau tobulėti ir rasti dar vieną būdą būti naudingas Ukrainai. Būti mokytoju, žinoma, nuostabu, tačiau tavo tiesioginė įtaka apsiriboja tam tikru mokinių ratu. Norėjau pasiekti daugiau žmonių.

Klausiau savęs: ką galiu padaryti, kur galiu būti naudingas? Tuomet pamačiau, kad nevyriausybinė organizacija „#stop_sexтинг“ – taip anksčiau vadinosi „Dignity Online“ – ieško žmogaus, kuris mokytų pedagogus apie saugumą internete. Mane priėmė į darbą, ir nuo tada dirbu organizacijoje.

Laikui bėgant mano darbas keitėsi. Esu labai dėkingas mūsų įkūrėjai ir vadovei Anastasiia Diakova už atvirumą pasiūlymams. Kai norėdavau kurti ką nors naujo ar rengti mokymus kitoms auditorijoms, šios iniciatyvos sulaukdavo palaikymo.

Šiandien kuriu pamokas, metodines priemones, vadovus ir mokymo programas vaikams bei suaugusiesiems: tėvams, pedagogams, psichologams, socialiniams darbuotojams, vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistams ir su nepilnamečiais dirbantiems policijos pareigūnams. Vienas projektų, kuriuo ypač didžiuojuosi, – pamoka specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams, prie kurios kūrimo prisidėjau.

Šiemet pradėjau ir pats vykdyti tyrimus. Taigi ne tik ieškau informacijos, mokymo formų ir metodų kaip metodikos specialistas, bet ir tyrinėju, kaip keičiasi Ukrainos internetinė aplinka.

Palyginus tai, kas buvo mano darbo pradžioje, su tuo, ką turime dabar, skirtumas – kaip diena ir naktis. Iš pirmo žvilgsnio viskas gali atrodyti labai panašu. Tačiau įsigilinęs į temą pamatai, kiek daug jau pasikeitė ir toliau keičiasi.

Karo sąlygomis turime reaguoti čia ir dabar, ieškoti naujų darbo su vaikais būdų, atsižvelgti į jų patirtis ir į tai, kaip išgyvenami įvykiai veikia jų psichikos bei fizinę sveikatą. Vaikų, gyvenančių plataus masto karo sąlygomis, patirtį sunku su kuo nors palyginti.

Taigi pamažu iš žmogaus, kuris ateidavo papasakoti apie saugumą internete, tapau žmogumi, kuris pats tyrinėja, dalijasi rezultatais su kitais ir įtraukia juos į šį darbą. Ieško bendraminčių ir pranešėjų visame pasaulyje, nes ši tema iš tiesų labai svarbi.

Vienas mėgstamiausių mano klausimų per mokymus: „Kada reikia pradėti mokyti vaikus saugumo internete?“ Mano atsakymas: „Vakar.“

Ką verta žinoti apie „Dignity Online“: kam padedate ir kokius projektus įgyvendinate?

Mūsų nevyriausybinė organizacija veikia nuo 2018 metų. Įgyvendiname komunikacijos, advokacijos ir švietimo projektus.

Kalbant apie mastą, per daugiau nei septynerius metus apmokėme daugiau kaip milijoną žmonių: vaikų, tėvų, pedagogų, psichologų, socialinių darbuotojų ir teisėsaugos pareigūnų. Įgyvendinome daugiau nei 30 programų, sukūrėme 70 kursų, surengėme apie 150 mokymų ir parengėme daugiau nei 30 mokomųjų vaizdo įrašų. Tiesioginę pagalbą suteikėme daugiau kaip 900 nuo smurto nukentėjusių žmonių, o dar daugiau nei tūkstantis vaikų pagalbos sulaukė per mūsų pokalbių robotus. Taip pat parengėme 120 paauglių, kurie moko savo bendraamžius.

2021 metais mūsų darbo dėka Ukrainoje buvo kriminalizuotas vaikų viliojimas internete seksualiniais tikslais. Šiuo metu prisidedame prie nacionalinės politikos skaitmeninėje aplinkoje formavimo: pagal memorandumą su Skaitmeninės transformacijos ministerija parengėme rekomendacijas Nacionalinei vaikų teisių apsaugos skaitmeninėje aplinkoje strategijai ir jos įgyvendinimo veiksmų planui. Rengdami šias rekomendacijas aptarėme jas su mūsų Vaikų taryba ir į galutinius dokumentus įtraukėme vaikų nuomonę.

Nuo 2020 metų atliekame nacionalinius vaikų saugumo internete tyrimus. Naujausiame, atliktame 2026 metais, dalyvavo 5 737 mokiniai nuo 6 iki 17 metų ir 1 076 ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai. Tyrimas parodė, kad 54 % mokinių per praėjusius metus patyrė elektronines patyčias, 74 % bent kartą internete matė žiaurių karo vaizdų, o 3,6 % sulaukė pasiūlymų dalyvauti rizikingoje ar neteisėtoje veikloje.

Iš tarptautinio bendradarbiavimo iniciatyvų išskirčiau dvi svarbias: „Take It Down“ ir „Internet Watch Foundation“, arba IWF, platformą. Jos padeda kovoti su nepilnamečių intymių vaizdų ir vaikų seksualinio išnaudojimo medžiagos platinimu. IWF – viena pirmaujančių pasaulio organizacijų šioje srityje.

Švietimo srityje sukūrėme daugiau nei 14 pamokų apie įvairius saugumo aspektus – nuo nepilnamečių seksualinio išnaudojimo internete iki saugumo ne internetinėje aplinkoje karo metu.

Prasidėjus plataus masto invazijai žmonėms reikėjo padėti atgauti stabilumo jausmą. Nuo 2022 metų rugsėjo rengėme medžiagą mokytojams apie tai, kaip šiuo laikotarpiu rūpintis savo psichikos sveikata ir palaikyti vaikus.

Pedagogai – pagrindinė mano auditorija. Per juos galime pasiekti ir vaikus, ir tėvus. Šiandien mokytojo darbas apima gerokai daugiau nei vien ugdymą. Mano asmenine nuomone, dabartinėmis aplinkybėmis ugdymo užduotys ne visada gali būti pirmoje vietoje.



Vienas naujausių mūsų projektų – saugumo internete kursas su nepilnamečiais dirbantiems policijos pareigūnams. Nuolat jį papildome naujais skyriais ir temomis.

Nuo 2025 metų plėtojame kampaniją „Neužkibk. Tavimi naudojasi“, skirtą kovai su paauglių verbavimu internete karo metu. Dirbame kartu su Nacionalinės policijos nepilnamečių prevencijos padaliniu, Ukrainos saugumo tarnyba ir Generalinio prokuroro biuru. Mūsų internetiniuose seminaruose pedagogams dalyvavo beveik 15 tūkstančių žmonių, o Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas pamokas išklausė daugiau nei 89 tūkstančiai vaikų. Kampanija pelnė „Osvitoria Award 2026“ ir tarptautinį „Anthem Awards“ apdovanojimą.

Be mokymų, su vaikais ir tėvais dirbame ir netradiciniais būdais. Sukūrėme pirmąjį pasaulyje virtualiosios realybės nuotykį, leidžiantį susipažinti su internete nuo smurto nukentėjusio vaiko patirtimi, ir pirmąjį Ukrainoje pagalbos pokalbių robotą paaugliams. Mažiausiems skirta pasaka „Happy ir jos supergalia“. Tėvams – su „Disney“ parama kuriama tinklalaidė „Gerų tėvų neblokuoja“ ir mūsų organizacijos įkūrėjos Anastasiia Diakova knyga „Vaikai ir tėvai internete“.

Dar vienas projektas – šešios pamokos „Minecraft Education“ platformoje, sukurtos kartu su partneriais „GoITeens“. Jie pagal mūsų metodinius sprendimus sukūrė žaidimo pasaulį. Taip pat parengėme metodinį vadovą. Vaikai gali bėgioti, tyrinėti šį pasaulį ir kartu daugiau sužinoti apie saugumą internete.

Pavyzdžiui, kai mokiausi aštuntoje klasėje, per informatikos pamokas rinkome tekstą „Word“ programa. O čia vaikai gali mokytis žaisdami „Minecraft“. Mano manymu, skirtumas akivaizdus.

Mūsų švietimo paslaugos nemokamos. Tai taikoma ir mūsų sukurtoms pamokoms „Minecraft Education“ platformoje. Tačiau pati platforma yra mokama, ir tai sukuria tam tikrų apribojimų. Jei pavyks, bandysime toliau plėtoti šį projektą, nes jis turi potencialo įtraukti daug vaikų.

Kokį klaidingą suaugusiųjų įsitikinimą apie vaikų saugumą internete laikote pavojingiausiu?

Iš tiesų sunku išskirti vieną – tai visas įsitikinimų kompleksas. Tačiau, man atrodo, labiausiai klaidingas yra šis: „Mano vaikui nieko blogo nenutiks.“

Mūsų aplinkybėmis svarbu atsižvelgti į karą. Tėvams ir vaikams internetas gali atrodyti kaip saugi erdvė. Todėl suaugusieji gali net nesąmoningai nepastebėti jo pavojų. Pavyzdžiui: „Mano vaikas dar labai mažas, jam niekas negresia.“ Arba: „Mano vaikas kitoks nei visi.“

Normalu, kad tėvai taip galvoja, tame nėra nieko blogo. Tiesiog toks įsitikinimas gali trukdyti pastebėti problemą.

Remiantis tyrimu „Study on Needs and Risks in the Field of Digital Safety of Children and Adolescents in Ukraine“, 66 % Ukrainos tėvų įsitikinę, kad rizikos internete asmeniškai jų vaiko neliečia.

Egzistuoja net reiškinys, vadinamas „miegamojo iliuzija“. Jo esmė tokia: kai vaikas yra namuose ir fiziškai saugus, tėvai mano, kad jis saugus ir internete. Jei aš virtuvėje, o vaikas miegamajame, kas gali nutikti? Juk jis prižiūrimas, yra šalia, mes bendraujame.

Tačiau vien fizinis artumas nereiškia, kad matome viską, kas vaikui vyksta internete.

Suaugusieji dažnai panašiai klaidingai vertina ir savo saugumą: „Esu saugus, nes žinau, kas yra duomenų viliojimas, ir nespaudžiu įtartinų nuorodų.“ Tačiau mūsų saugumas internete priklauso ne vien nuo žinių. Tai ir pažeidžiamumo klausimas. Bet kurią akimirką kiekvienas galime būti pažeidžiamas psichologiškai, emociškai ar fiziškai.

Pavyzdžiui, einate į darbą, o pro šalį važiuojantis automobilis aptaško jus vandeniu iš balos. Atėję į darbą galvojate apie savo išvaizdą ir ne visada sutelkiate dėmesį į tai, ką darote internete ar ką pasakojate kitiems žmonėms. Tai gali sukelti riziką.

Be to, daugelis saugumo internete temų vis dar laikomos tabu. Žmonės stengiasi jų neminėti. Pavyzdžiui, seksualinis smurtas prieš vaikus internete – iš tiesų milžiniška problema, apie kurią sunku kalbėti.

Mūsų 2026 metų nacionalinio tyrimo duomenimis, apie 16,5 % mokinių per praėjusius metus bent kartą internete susidūrė su seksualinio smurto ar seksualinio išnaudojimo situacijomis: nuo seksualinės potekstės klausimų (9,5 %) ir prašymų atsiųsti nuogų nuotraukų ar vaizdo įrašų (6,6 %) iki šantažo tokia medžiaga (2,3 %).

Tėvų vertinimu, tarp vaikų iki šešerių metų bent vieną tokią patirtį turėjo beveik kas dešimtas.

Todėl svarbu nesikliauti vien mintimi, kad mūsų šeimą tai aplenks. Reikia suprasti rizikas ir pastebėti situacijas, kai vaikui gali prireikti pagalbos.

Vaikas dar nemoka skaityti ir galbūt neturi savo telefono. Kodėl apie skaitmeninį saugumą reikia kalbėti jau ikimokykliniame amžiuje?

Įdomus faktas: mano jau minėtas 2026 metų tyrimas parodė, kad dauguma ikimokyklinukų – apie 58 % – pirmąjį nuosavą įrenginį su interneto prieiga gauna būdami trejų–penkerių metų. Dažniausiai – trejų metų (26,5 %), kai dar nemoka nei skaityti, nei rašyti.

Ikimokyklinukams internetas pirmiausia reiškia vaizdo įrašus: „YouTube“ naudojasi 81,5 % vaikų. Socialiniai tinklai, įskaitant mūsų aptartą „Instagram“, kol kas lieka išimtimi: apskritai socialiniais tinklais naudojasi 4,6 % ikimokyklinukų.

Nemokėjimas skaityti iš tiesų nereiškia, kad vaikas dar nesinaudoja internetu. Vaikai nepaprastai smalsūs ir išradingi, ypač ikimokykliniame amžiuje.

Esu matęs, kaip pažįstami duoda vaikui telefoną: „Imk, o aš užsiimsiu savo reikalais.“ Ką vaikas veikia internete – neaišku. Tačiau suaugusieji galvoja: „Jis juk nemoka skaityti. Ką tokio gali padaryti? Jam treji, ką jis supranta?“

Atrodytų, logiška. Tačiau iš tikrųjų viskas veikia šiek tiek kitaip. Tokio amžiaus vaikai gali naudotis „Telegram“: jie žino, kaip siųsti balso žinutes, gali fotografuoti, filmuoti ir siųsti tuos „apskritimus“ – trumpas vaizdo žinutes. Vadinasi, vaikas jau gali susidurti su rizikomis.

Todėl svarbu kalbėti ne tik apie amžių, bet ir apie tam amžiui būdingus raidos ypatumus. Nuo jų priklauso, kaip bendrausime su vaikais ir aiškinsime jiems saugumo klausimus.

Suaugusieji turi suprasti, ką vaikas veikia internete, kokį turinį vartoja ir su kuo gali susidurti. Nereikia laukti, kol jis išmoks skaityti ar gaus savo telefoną, kad pradėtume tam skirti dėmesio.

Ko apie saugumą galima mokyti trejų–šešerių metų vaiką ir kaip tai paaiškinti jam suprantama kalba?

Maži vaikai pasaulį pažįsta per pojūčius: liesdami, uostydami, ragaudami, judėdami. Todėl šiame amžiuje pirmiausia dėmesį skirčiau paprastiems veiksmams, o ne vien žodžiams. Vaikas gali neprisiminti paaiškinimo, tačiau prisimins veiksmus.

Pavyzdžiui, aiškinti galima pasitelkiant animacinius filmukus. Turime ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtų animacinių filmukų rinkinių. Vaikas ekrane mato veikėją, susitapatina su juo, o tėvai per tokias situacijas gali parodyti: kai tau baisu, reikia ateiti pas mamą arba tėtį.

Tai svarbu dėl kelių priežasčių. Pirma, taip kuriamas pasitikėjimas jumis ateičiai. Antra, vaikas supranta: jei kas nors nutiko, nereikia to išgyventi vienam.

Svarbu ir pripažinti jo jausmus. Jei tau baisu ir norisi verkti – verk. Jei bijai, gali apie tai pasakyti. Kartais vaikai smerkiami už savo emocijas, ir jei tai prasideda anksti, vaikas gali įprasti viską laikyti savyje.

O paskui, kai jam šešiolika, stebimės, kodėl nenori pasakoti, kas vyksta mokykloje. Nors viskas galėjo prasidėti dar ketverių nuo mūsų žodžių: „Ko verki? Neverk.“

Taip pat svarbu, kad vaikas suprastų: jau šiame amžiuje jis turi asmenines ribas ir gali jas ginti. Greičiausiai jis jau bando tai daryti. Tiesiog mes, suaugusieji, esame fiziškai daug stipresni ir galime net nepastebėti jo reakcijų arba jas ignoruoti.

Vaikui augant, maždaug penkerių–šešerių metų, verta pradėti aptarti ir pagrindines saugumo internete taisykles. Įdomus pastebėjimas: vaikams sakome, kad negalima sėsti į nepažįstamo žmogaus automobilį ar atidaryti durų nepažįstamiesiems. O internete – gali bendrauti su kuo tik nori. Nesuprantu tokios logikos.

Reikia aiškinti: nepažįstamiesiems nesiunčiame savo asmeninių duomenų. Ir svarbu paaiškinti, kas apskritai yra asmeniniai duomenys. Ne viskas, kas yra internete, yra tiesa. Ne viskas, ką matai ekrane, yra tiesa.

Kalbėti reikia vaikui suprantama kalba. Jam nereikia sudėtingų terminų, tokių kaip „seksualinis šantažas“ ar „viliojimas internete seksualiniais tikslais“. Jam reikia suprasti, ką daryti konkrečioje situacijoje.

Svarbiausia perduoti tokią žinią: „Jei išsigandai arba manai, kad internete padarei ką nors ne taip, ateik pas mus. Viską išsiaiškinsime kartu.“

Ką suaugusieji turėtų žinoti apie vaiko žiūrimą turinį ir kodėl verta kartu žiūrėti bei žaisti?

Pirmiausia svarbu suprasti: jei kas nors atrodo kaip vaikams skirtas turinys, tai dar nereiškia, kad jis iš tiesų skirtas vaikams.

Pavyzdžiui, mano vaikystėje buvo animacinis serialas „Pietų parkas“ – jis rodomas ir dabar. Kai tėvai matydavo, kad jį žiūriu, galvodavo: „Juk tai animacinis filmukas, ką jis ten gali pamatyti?“ Tačiau žinantieji, apie ką kalbame, supranta: tai tikrai ne animacija vaikams.

Šiandien prie to prisideda ir vadinamasis „brainrot“ turinys. Tai neformalus žemos kokybės, chaotiško ir beprasmio turinio, dideliais kiekiais vartojamo trumpų vaizdo įrašų forma, pavadinimas. Pavyzdžiui, memas „6–7“: užeikite į darželį, pasakykite vaikams „6–7“, parodykite gestą – ir sukelsite tikrą furorą. Garantuoju. Taip pat buvo „Skibidi Toilet“ mada.

Tarp tokio turinio vartojimo rizikų – poveikis dėmesiui ir mokymuisi, miego problemos, galimos pasekmės kalbai ir bendravimui. Taip pat kyla rizika susidurti su paslėptu pavojingu turiniu arba užmegzti ryšį su nepažįstamaisiais. Prie to prisideda savęs lyginimas su kitais ir FOMO – baimė praleisti ką nors svarbaus.

Todėl svarbu stebėti, kokį turinį vaikas vartoja, ir suprasti, kas jame vyksta. Jei vaikas nori žiūrėti animacinius filmukus, pabandykite juos žiūrėti kartu.

Žaidimuose svarbus ne tik pats turinys, bet ir tai, su kuo vaikas gali bendrauti. Jei jis žaidžia „Roblox“, pažaiskite kartu. Taip galėsite geriau suprasti jo patirtį ir pastebėti situacijas, kai kas nors skatina siųsti savo nuotraukas, jūsų banko duomenis ar daryti dar ką nors.

Suaugusiesiems reikia patiems suprasti vaikų internetinį pasaulį. Pavyzdžiui, vaikui įdomu, kaip populiarus „YouTube“ kūrėjas „MrBeast“ įveiks naują iššūkį. Būtent tai patraukia jo dėmesį.

Todėl verta domėtis: „Ką žaidi? Kaip ten leidi laiką? Koks tai žaidimas? Ar galiu pažaisti kartu?“ Ir klausytis, ką vaikas pasakoja. „Nes gana dažnai vaikai papasakoja daug daugiau, nei suaugusieji pasirengę išgirsti.“

Ar tėvų kontrolės priemonės veikia? Kokie nustatymai ir šeimos taisyklės yra prasmingi?

Pirmiausia norėčiau pasakyti: tėvų kontrolės priemonės savaime neveikia. Tai nereiškia, kad jų nereikia įjungti. Reikia, tačiau svarbu vaikams paaiškinti, kodėl jas naudojate.

Pradėčiau net ne nuo techninių, o nuo „teisinių“ nustatymų, jei galima taip pasakyti, – nuo taisyklių, kurių laikosi visi.

Jei vaikams nustatote ribojimus, pavyzdžiui, po tam tikros valandos arba vakarieniaudami telefonu nesinaudojame, privalote jų laikytis ir patys. Kai vaikas mato, kad to nedarote, jis irgi naudosis telefonu kada panorėjęs. „Tau galima, tai kodėl man negalima?“ Viskas logiška.

Kalbant apie techninius nustatymus, universalios instrukcijos nėra, nes jie nuolat keičiasi. Verta rinktis vaikams skirtas programėlių versijas, pavyzdžiui, „YouTube Kids“, ir nustatyti jas pagal vaiko amžių bei psichologinę ir emocinę raidą. Bendros rekomendacijos – išjungti paiešką ir automatinį vaizdo įrašų paleidimą ten, kur tokios galimybės yra. Įprastu „YouTube“ rekomenduočiau naudotis kartu su tėvais – drauge žiūrėti vaizdo įrašus.

Toliau – pirkimų ribojimai visur, kur tai įmanoma, ypač telefone. Svarbu, kad vaikas negalėtų pats pakeisti šių nustatymų.

Svarbu ir tai, kaip suaugusieji nustato pačias tėvų kontrolės priemones. Pavyzdžiui, tėtis joms ir savo telefonui naudoja tą patį slaptažodį, kad būtų lengviau prisiminti. Kai vaikas gauna pranešimą, kad laikas baigėsi, tiesiog įveda žinomą slaptažodį ir žaidžia toliau. Todėl tėvų kontrolės nustatymams reikia atskiro slaptažodžio, kuris nenaudojamas kituose įrenginiuose ir kurio vaikas nežino.

Programėlės gali turėti ir techninių trūkumų. Vaikai man pasakojo apie atvejus, kai tam tikrame telefone su konkrečia „Android“ versija po įrenginio paleidimo iš naujo kontrolė nustodavo veikti. Vaikai daug išradingesni, nei apie juos manome.

Atskiras klausimas – žaidimų pokalbių funkcijos ir jų suteikiamos bendravimo galimybės.

Ikimokyklinukams ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams taip pat rekomenduočiau nustatyti konkrečią vietą įrenginiams naudoti. Pavyzdžiui, bendrame kambaryje šalia tėvų, o ne bet kur. Nustatyti tris–keturias paprastas taisykles: žaidžiame ne lovoje, o fotelyje šalia suaugusiųjų; laiką nustato laikmatis.

Pavyzdžiui, sakome: „Štai laikmatis, nustatome dvi valandas. Tai visas tavo laikas internete šeštadienį. Kai laikas baigiasi, padedi telefoną ir užsiimi kuo nors kitu.“ Vaikas mato, kaip eina laikas, ir pamažu mokosi suprasti, kad yra tam tikros ribos, kurių reikia laikytis.

Tačiau vien nustatymų nepakanka. Reikia kalbėti vaikui suprantama kalba ir patiems suprasti, kaip jis naudojasi internetu.

Kaip darželis gali ugdyti skaitmeninio saugumo pagrindus net ir be išmaniųjų įrenginių?

Pirmiausia tai turėtų būti labai paprasti ir akivaizdūs dalykai. Maži vaikai dar nežino daugelio dalykų, kuriuos žino suaugusieji, ir svarbu į tai atsižvelgti.

Pavyzdžiui, žiūrėdami į paveikslėlį galime klausti: „Ar taip galėtų nutikti iš tikrųjų, ar tai išgalvota? Kaip šis paveikslėlis sukurtas?“ Ugnimi alsuojantys drakonai, saugantys aukso kalnus, mūsų pasaulyje iš tiesų negyvena. Tačiau ekrane viską galima pavaizduoti taip, kad atrodytų tikra.

Su jaunesniųjų klasių mokiniais gana dažnai žaidžiame žaidimą „Tiesa ar pramanas“. Parodome kokią nors situaciją ar paveikslėlį ir klausiame: tai tikra ar ne? Pagal vaikų reakcijas galime keisti sudėtingumą. Ir tai nebūtinai turi būti apie internetą – gali būti apie bet ką.

Pavyzdžiui, paveikslėlyje katinas su sparnais skrenda. Klausiame: „Ar taip gali būti iš tikrųjų?“ Vaikai sako: „Ne, tai išgalvota.“ Tuomet tęsiame: „O kaip tai supratote? Kaip galėjo atsirasti toks paveikslėlis?“ Jie atsako, kad jis sukurtas kokia nors programa, ir aptariame jų atsakymus.

Tai savotiškas sokratiškasis dialogas: mes klausiame, o vaikai atsako. Šio žaidimo tikslas – ne tik išmokyti atskirti suklastotą vaizdą nuo tikro, bet ir ugdyti įprotį kelti klausimus.

Pamažu, vaikams augant, klausimai gali tapti sudėtingesni: „Kodėl šis turinys toks emocingas? Koks jo šaltinis? Ar yra nuoroda į jį? O jei tą pačią antraštę įvesiu į „Google“, į kokią svetainę pateksiu?“

O kalbant apie bendravimą: „Kas man rašo? Ko šis žmogus iš manęs nori?“ Ir toliau: „Mama, man čia kažkas rašo. Ką daryti?“

Žinoma, to reikia siekti palaipsniui. Kritinis mąstymas – įgūdis, kuriam išugdyti reikia laiko. Tačiau įprotį kelti klausimus svarbu skatinti jau nuo mažens.

Vaikai iš prigimties labai išradingi ir smalsūs. Kai palaikome jų klausimus ir užduodame papildomų, padedame ugdyti jų gebėjimą analizuoti.

Ką dirbtinis intelektas keičia vaikų saugumo srityje? Apie ką suaugusieji turėtų pagalvoti prieš įkeldami vaiko nuotraukas ar balso įrašus?

Dirbtinis intelektas vystosi labai sparčiai. Kai į tokią paslaugą įkeliame vaiko nuotrauką ar balso įrašą, šie duomenys apdorojami. Svarbu suprasti, kas su jais vyksta toliau: ar jie saugomi, kaip naudojami.

Kalbėdamas apie internetą visada pabrėžiu: įkeltas turinys ten liks amžinai. Jį galima nukopijuoti, pakeisti ir panaudoti sukčiavimui ar manipuliavimui.

Matome, kad daugėja medžiagos, kurioje vaizduojamas nepilnamečių seksualinis išnaudojimas, įskaitant sukurtą pasitelkus dirbtinį intelektą. Net draudimai ir paslaugų naudojimo taisyklės ne visada sustabdo nusikaltėlius.

Todėl prieš įkeliant vaikų atvaizdus verta pagalvoti, ar tikrai to reikia. Pavyzdžiui, norite sukurti gražų paveikslėlį, kuriame jūsų vaikas vilki kostiumą ar riterio šarvus. Tačiau svarbu pagalvoti ir apie tai, kur patenka jo nuotrauka bei kaip ji gali būti panaudota.

Man svarbiausia suprasti, kas domina vaiką, su kuo ir su kokiomis sistemomis jis bendrauja bei kur internete patenka jo duomenys.

Į ką tėvai ir darželiai turėtų atsižvelgti prieš skelbdami vaikų nuotraukas ir vaizdo įrašus? Kuo skiriasi rizikos viešuose socialiniuose tinkluose ir uždarose grupėse?

Labai dažnai matau, kaip mano draugai, buvę bendraklasiai, bendrakursiai ar pažįstami socialiniuose tinkluose skelbia nuotraukas su savo mažais vaikais. Nieko prieš tai neturiu – tai kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Mano užduotis pasakyti: prašau, pagalvokite, nes ateityje tai gali kelti pavojų jūsų vaikui.

Toks įrašas nebūtinai turės pavojingų pasekmių. Tačiau ar galite garantuoti, kad tai nepalies būtent jūsų? Ne. Ir dar vienas svarbus klausimas: ar vaikas sutiko, kad šios nuotraukos būtų skelbiamos? Jei jis labai mažas, gali apskritai nesuprasti, kas vyksta.

Viešuose socialiniuose tinkluose nuotrauka tampa vieša. Labai lengva padaryti ekrano kopiją, nuotrauką nukopijuoti, pakeisti ir panaudoti dar kartą. Daug kas priklauso nuo žmogaus, kuris norės ja pasinaudoti, vaizduotės.

Geografinės žymos, vietos informacija, uniformos, darželio vieta – visa tai padeda nustatyti, kur vaikas lankosi, susidaryti vaizdą apie jo dienotvarkę, pomėgius ir veiklą.

Net informacija apie tai, kokį darželį vaikas lankė, vėliau gali tapti pretekstu užmegzti ryšį. Pavyzdžiui, kai jam jau penkiolika, kažkas parašo: „O, aš irgi lankiau 12-ąjį darželį. Tu taip pat ten buvai? Neprisimeni manęs? O aš tave prisimenu. Kokia graži užaugai.“ Ir viskas – bendravimas prasideda. Atsiranda tariama bendra patirtis, kuri sieja žmones.

Suaugusiųjų paskelbtos nuotraukos gali būti naudojamos ir vaikui gąsdinti. Pavyzdžiui, jam grasinama pakenkti mamai, jei neatsiųs savo nuogų nuotraukų. Kad grasinimas atrodytų įtikinamas, atsiunčiama nuotrauka iš jo virtuvės – ta pati, kurią anksčiau paskelbė mama. Pažįstamos vietos vaizdas vaikui gali suteikti grasinimui daugiau įtikinamumo.

Tai susiję ne tik su tėvais. Ugdymo įstaigos taip pat kartais neatsižvelgia į galimas rizikas: filmuoja su vaikais naujas „TikTok“ madas, skelbia šį turinį. Tai gali atrodyti miela ir gražu, tačiau verta pagalvoti ir apie galimas pasekmes vaikui.

Kalbant apie uždaras grupes – pirma, ekrano kopija prisimena viską. Antra, tokia grupė sukuria saugumo jausmą: „Čia tik dvylika dalyvių, visus pažįstu, nieko blogo nenutiks.“

Tačiau net uždaroje grupėje informaciją galima nukopijuoti ar perduoti toliau. Kurio nors dalyvio paskyra gali būti nulaužta. Būtent saugumo jausmas kartais paskatina žmones dalytis tuo, ko jie niekada neskelbtų viešai.

Kalbant apie darželius, svarbu, kad įstaiga turėtų rašytinį tėvų sutikimą skelbti nuotraukas. Jei tėvai tokio sutikimo neduoda, patarčiau vaiko nefotografuoti.

Nereikėtų kurti turinio, kai vaikai yra pažeidžiamose situacijose: prausiasi, persirengia ar atsiduria kitose situacijose, kurios neturėtų tapti viešos.

Yra būdų parodyti įstaigos darbą, nepaverčiant vaikų veidų pagrindiniu kadro objektu. Pavyzdžiui, vaikai dalyvauja užsiėmime, o mes fotografuojame mokytoją, tai, kas parašyta lentoje, ir vaikus iš nugaros. Arba, kai vaikai dirba grupėse, fotografuojame iš viršaus, kad nesimatytų jų veidų.

Internetiniuose renginiuose taip pat galima naudoti „Zoom“ kaukes ir kitas paslaugų funkcijas, kurios apsunkina atpažinimą.

Ir, žinoma, prie nuotraukų nereikėtų nurodyti vaikų vardų ir pavardžių, pridėti vietos informacijos ar geografinių žymų.

Vaikas papasakojo, kad kažkas internete prašo atsiųsti nuotrauką arba laikyti bendravimą paslaptyje. Kaip suaugusiajam reaguoti ir kur ieškoti pagalbos?

Pirmiausia nereikėtų vaiko bausti, kaltinti ar spausti pasakoti detales, jei jis nenori apie tai kalbėti. Kai vaikas patiria tokį stresą, mūsų užduotis – jo klausytis ir jį išgirsti.

Svarbu pasakyti: „Esame šalia tavęs, esame pasirengę padėti ir visa tai įveikti kartu.“ Nereikėtų žadėti, kad viskas tikrai bus gerai, nes negalime to garantuoti. Tačiau galime būti šalia ir palaikyti.

Patiems suaugusiesiems reikia stengtis reaguoti ramiai. Jei vaikas mato stiprų išgąstį ar audringą reakciją, gali pagalvoti: „Kam aš tai papasakojau? Dabar ir dėl to turėsiu problemų.“ Būtinai padėkokite už pasitikėjimą.

Ir svarbu prisiminti: vaikas nekaltas. Kaltas tik nusikaltėlis. Tai pabrėžiu – tik nusikaltėlis. Vaikas neturi būti stigmatizuojamas ar kaltinamas.

Toliau – neištrinti susirašinėjimo ir neišvalyti įrenginio: informacijos gali prireikti teisėsaugai. Verta išsaugoti pašnekovo naudotojo vardą, nuorodą į jo profilį, žinučių datas ir laiką, patį susirašinėjimą: kaip prasidėjo bendravimas, kur surado vaiką, ką jam rašė.

Nereikia įsitraukti į pokalbį su nusikaltėliu, jam atsakinėti ar grasinti. Tai gali paskatinti jį elgtis dar agresyviau. Bendravimą reikia nutraukti.

Taip pat nereikėtų šios medžiagos platinti ar rodyti kitiems žmonėms. Renkame informaciją, kuri galbūt taps įrodymais, o tolesniu jos naudojimu užsiima teisėsauga.

Išsaugojus reikiamą informaciją, reikia užblokuoti kontaktą ir pranešti apie jį platformoje ar programėlėje. Jei medžiaga jau išplatinta, taip pat reikia kreiptis į platformą dėl jos pašalinimo.

Jei vaikas išsiuntė savo nuogų nuotraukų ar vaizdo įrašų, patyrė šantažą tokia medžiaga, elektronines patyčias, viliojimą internete seksualiniais tikslais ar persekiojimą internete, verta kreiptis į kibernetinę policiją. Ypač jei kyla grėsmė vaiko gyvybei ar sveikatai.

Į pagalbos liniją 1545 galima kreiptis bet kokiais saugumo internete klausimais: dėl patikslinimų, paaiškinimų ar pagalbos smurto atvejais. Prisijungus reikia paspausti žvaigždutę, o tada – 3.

Jei kalbame apie medžiagą, susijusią su vaikų seksualiniu išnaudojimu, galima kreiptis į specializuotus portalus „Take It Down“ ir „Internet Watch Foundation“ – IWF.

Galima kreiptis ir į mūsų organizaciją. Turime psichologą, kuris dirba su tokiais atvejais, ir taip pat galime padėti.

Nuo ko pradėti darželiui, norinčiam apmokyti komandą ir padėti tėvams? Kur rasti jūsų medžiagą ir ar ja galima naudotis užsienyje?

Pirmiausia rekomenduočiau susipažinti su mūsų svetaine. Joje yra įvairių skyrių su pavyzdžiais ir praktinėmis rekomendacijomis: kaip kalbėtis su vaikais, kaip nustatyti skaitmeninę aplinką, į ką atkreipti dėmesį.

Pradžiai rekomenduočiau tris išteklius:

Medžiaga ikimokyklinio amžiaus vaikams – 0–6 metų.

Pamokos pradinių klasių mokiniams – 7–9 metų – dirbantiems su jaunesniais mokiniais.

Vadovas tėvams „Tėvų kontrolės priemonės vaikui apsaugoti nuo rizikų internete“.

Mūsų medžiaga prieinama nemokamai. Siūlome internetinius kursus pedagogams, mokyklų psichologams, ugdymo įstaigų administracijoms, su nepilnamečiais dirbantiems policijos pareigūnams ir socialiniams darbuotojams.

Ikimokykliniam ugdymui skirtos medžiagos kol kas nėra tiek daug. Tai savita sritis, ypač kai kalbame apie tiesioginį bendravimą su vaikais. Galiu ateiti pas antros–vienuoliktos klasės mokinius ir pravesti pamoką, tačiau ikimokyklinukams reikia kitokio požiūrio: tokio amžiaus vaikai ne taip lengvai įsileidžia nepažįstamą žmogų į savo pasaulį.

Todėl tokią medžiagą reikia kurti atskirai. Šiuo metu taip pat bandome suprasti, kaip galime būti naudingi ikimokykliniam ugdymui ir kokias pamokas parengti.

Kartu mūsų vadovuose yra rekomendacijų įvairaus amžiaus vaikų tėvams. Jos apima psichikos sveikatą, saugumą internete apskritai, seksualinį smurtą ir bendravimą su vaikais. Taip pat turime atskirą techninių vadovų seriją – nuo „Telegram“ nustatymų iki televizorių, kad tėvai galėtų pasirūpinti technine vaikų saugumo puse.

Be to, turime „YouTube“ kanalą. Rengiame daug tiesioginių internetinių seminarų, kurie transliuojami „YouTube“ ir socialiniuose tinkluose. Jų įrašus galima žiūrėti ir vėliau.

Taip pat yra dešimties dalių tinklalaidė tėvams apie vaikų saugumą internete. Joje galima išsamiau susipažinti su įvairiomis temomis ir pasirinkti tai, kas aktualu.

Kalbant apie kitas kalbas, mūsų aptariama medžiaga prieinama ukrainiečių kalba. Tačiau užsienyje gyvenančioms šeimoms ir pedagogams gali būti naudingi „YouTube“ įrašai: galima įjungti automatinius subtitrus ir automatinį vertimą į kitą kalbą.

Ką suaugusiesiems pirmiausia reikėtų pakeisti, kad vaikas jais pasitikėtų ir kreiptųsi pagalbos?

Pradėčiau nuo sąmoningo požiūrio. Be saugumo nustatymų įrenginiuose, reikia kalbėtis su vaikais apie saugumą internete.

Tikroji apsauga – ne vien vaiko žinios apie tai, kas yra elektroninės patyčios. Tai vaikas, kuris žino: jis gali ateiti pas suaugusįjį, o šis jo nebaus, bet palaikys ir padės.

Todėl pradėčiau nuo pastangų kurti pasitikėjimą. Tai matau ir dirbdamas su savo mokiniais: su vaikais, su kuriais sieja pasitikėjimas, dirbti gerokai lengviau. Jie pasitiki manimi ir mano nuomone, labiau domisi tuo, ką siūlau.

Svarbiausia – tiesiog kalbėtis su vaikais. Klausti, kaip praėjo diena. Tačiau čia yra svarbus niuansas: ne tik klausti, bet ir ką nors papasakoti apie save. Juk gyvenimas – ne interviu ir ne paskaita, kurią vaikas turi nuolat jums skaityti.

Pavyzdžiui: „Šiandien darbe man nutiko toks dalykas. O kaip praėjo tavo diena?“ Tuomet vaikas gali pasidalyti savo istorija arba užduoti jums papildomą klausimą. Tai keitimasis gyvenimiška patirtimi.

Kartu svarbu suprasti, kokiomis savo problemomis galima dalytis. Nekalbu apie tai, kad neužtenka pinigų komunaliniams mokesčiams ar jums sumažino atlyginimą. Tokie pokalbiai vaikui gali tapti papildoma emocine našta.

O papasakoti, kad šiandien viešajame transporte kažkas užmynė ant kojos ir buvo nemalonu, – jau kita situacija. Dalijatės savo patirtimi ir jausmais, neperkeldami vaikui suaugusiųjų problemų.

Dar vienas svarbus dalykas – suteikti vaikui jo amžių atitinkančią atsakomybę ir paaiškinti pasekmes.

Pateiksiu pavyzdį iš savo gyvenimo. Būdamas keturiolikos priėjau prie mamos ir pasakiau, kad noriu tatuiruotės. Tikėjausi išgirsti: „Kokia dar tatuiruotė, tu rimtai?“ O ji pasakė: „Darykis.“ Ir staiga supratau: ne, nenoriu. Juk tai visam gyvenimui, ir su šiuo sprendimu teks gyventi man.

Man ši istorija – apie pasitikėjimą ir pasekmių suvokimą. Dėl savo psichologinės ir emocinės raidos ypatumų vaikai gali nesusimąstyti, kas bus toliau. Daugelis dalykų jiems tiesiog atrodo smagūs.

Todėl svarbu ne tik sakyti: „Pirma pagalvok, tada daryk“, bet ir klausti: „Kodėl taip padarei? Kaip manai, kokios gali būti pasekmės?“ Ir apie tai kalbėtis.

Ir, žinoma, turime rodyti pavyzdį. Ypač ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams: tėvai jiems yra neginčijamas autoritetas, ir jie daro tai, ką darote jūs.

Kasdienybėje tai gali likti nepastebėta. Tačiau stebėdamas jaunesniuosius mokinius labai aiškiai matau, kaip jie atkartoja savo tėvų elgesį.

Todėl, jei norime, kad vaikas rūpintųsi savo saugumu internete, svarbu pradėti nuo savęs. Mes esame jo pavyzdys.

🎭 Profesijos užkulisiai

Kiekvieno interviu pabaigoje pašnekovams užduodame keletą asmeninių klausimų, kurie atskleidžia juos iš kitos pusės – už profesinės veiklos ribų.

Kokia jūsų mėgstamiausia vaikystės knyga ir kodėl?

Tikslaus pavadinimo neprisimenu, tačiau senelis man padovanojo Vakarų Ukrainos pasakų rinkinį. Pats esu iš šiaurės. Kažkodėl ši knyga keliose vietose buvo perdurta šakute – tiesiog kiaurai.

Tai buvo labai įdomi Galicijos pasakų knyga. Jos dėka jau penkerių žinojau, kas yra „gazda“ – šeimininkas ar ūkininkas, ką reiškia „kohut“ – gaidys, ir kas yra „vatra“ – laužas. Skaičiau, pažinau tą pasaulį, ir man labai patiko.

Kokį patarimą duotumėte jaunesniam sau?

Iš pradžių norėjau pasakyti: nieko nekeisk ir daryk taip, kaip darai, nes iš tiesų esu gana patenkintas tuo, kaip viskas susiklostė. Tačiau jei reikėtų duoti patarimą – dažniau sakyti mylimiems žmonėms, kad juos myli. Nes jie turi tokį skaudų įprotį – išeiti iš tavo gyvenimo pačiu netikėčiausiu metu.

Kas mūsų skaitytojus galėtų apie jus nustebinti?

Čia gana paprasta. Žinau, kad Estijos pavadinimas siejamas su romėnų istoriko Tacito paminėjimu 98 mūsų eros metais. Jis parašė veikalą apie germanų kilmę – tikslaus pavadinimo dabar neprisimenu.

Tai nebūtinai reiškia, kad jis kalbėjo būtent apie šiuolaikinę Estiją, tačiau tai viena iš istorijų, susijusių su ankstyvosios estų tautos kilme. Na taip, istorikas žino tokių dalykų.

Apie autorių

avatar
Anna Aleksenko

Anna Aleksenko – ELIIS regiono vadovė Ukrainoje. Ji yra įgijusi žemėtvarkos ir kadastro išsilavinimą bei turi 10 metų darbo patirties žemės išteklių srityje – nuo eilinės darbuotojos iki įmonės direktorės. Būtent tuomet ji suprato, kad darbas su popieriais ir kasdienė rutina – ne jai, todėl nuo 2016 metų pradėjo ieškoti naujos profesinės patirties.

Nuo 2018 metų Anna ketverius metus bendradarbiavo su Estijos politikos studijų centru „Praxis“, kur, remiant Estijos užsienio reikalų ministerijai, buvo įgyvendinami konsultaciniai patirties mainų projektai Ukrainoje tiek valstybiniu, tiek vietos lygmeniu.

2021 metų pabaigoje ji pasinėrė į dar įdomesnę Estijos „EdTech“ sritį ir atstovavo Estijos švietimo startuolio „Edumus“ interesams projektuose Ukrainoje.

Nuo 2022 metų spalio iki šiol Anna yra atsakinga už ELIIS žinomumo didinimą ir pardavimus Ukrainos rinkoje.