Vilniuje vykęs „Early Childhood Education Summit’26“ subūrė ankstyvojo ugdymo specialistus, tyrėjus, švietimo lyderius ir bendruomenės atstovus iš įvairių Europos šalių. Dvi dienas trukusi konferencija kvietė diskutuoti apie vieną svarbiausių šiandienos klausimų – kaip kurti kokybišką ankstyvąjį ugdymą, kuriame derėtų žaidimas, struktūra, pedagogų lyderystė, duomenimis grįsti sprendimai ir šiuolaikinės technologijos.
Konferenciją organizavo LearnED Training Academy, veikianti pedagogų kvalifikacijos kėlimo, tarptautinių mokymų ir švietimo inovacijų srityse. Prie renginio programos kūrimo prisidėjo ir Lietuvos švietimo ekosistemos partneriai – Karalienės Mortos mokykla bei Vaikystės Sodas.
Šių metų tema – „Guided Play or Play Guided?“ – kvietė iš naujo pažvelgti į santykį tarp vaiko inicijuojamo žaidimo ir pedagogo kuriamos ugdymo aplinkos. Konferencijoje dalyvavę ekspertai dalijosi praktinėmis įžvalgomis, aptarė bendrus iššūkius ir ieškojo sprendimų, kurie padėtų stiprinti ankstyvojo ugdymo kokybę įvairiose šalyse.
Tarp renginio partnerių buvo ir ELIIS, prisidedantis prie švietimo skaitmenizavimo bei ugdymo procesų inovacijų. Renginio metu ELIIS komanda kalbino konferencijos pranešėjus, siekdama užfiksuoti jų požiūrį į pagrindines temas – žaidimo ir struktūros balansą, ugdymo kokybę, technologijų vaidmenį ir šiuolaikinio pedagogo atsakomybę.
Šiame straipsnyje pateikiame trijų interviu su pranešėjais – Marija Vyšniauskaite, Šarūnu Dignaičiu-Kerpe ir Randi Lauvland Sundby – santraukas.
1. Marija Vyšniauskaitė: „Kokybiškas ugdymas neatsitinka – jis kuriamas“
Marija Vyšniauskaitė – švietimo lyderė, turinti ilgametę patirtį ugdymo, vadybos ir ugdymo turinio kūrimo srityse. Ji dėstė ekonomikos didaktiką Vilniaus universitete ir yra dviejų tarptautiniu mastu pripažintų mokomųjų leidinių autorė. Nuo 2023 metų Marija vadovauja „Vaikystės Sodui“, kur sėkmingai derina vadybos ir edukacijos kompetencijas, siekdama kurti kokybišką, struktūruotą, tačiau kartu žaismingą ir vaiką įtraukiantį ugdymą.
Kokybiškas ugdymas – aukšti lūkesčiai ir aiški struktūra
Pasak Marijos, ankstyvasis ugdymas dažnai vis dar nuvertinamas, nors būtent šiuo laikotarpiu formuojasi esminiai vaiko gebėjimai.
„Ankstyvojoje vaikystėje vyksta milžiniški procesai – formuojasi ne tik akademiniai pagrindai, bet ir socioemocinės kompetencijos. Tai etapas, kuris gali nulemti, kaip vaikui seksis ateityje mokykloje ir gyvenime“, – pabrėžia ji.
Jos teigimu, kokybiškas ugdymas gimsta tuomet, kai pavyksta suderinti aiškią struktūrą ir prasmingą žaidimą.
Struktūra ir žaidimas – ne priešprieša, o derinys
Marija akcentuoja, kad vaikams būtina aiški dienos struktūra, rutina ir kryptingas ugdymas, tačiau kartu negalima atsisakyti žaidimo:
„Kartais manoma, kad užtenka vien laisvo žaidimo, bet taip nėra. Vaikui reikia ir fasilituotos aplinkos, kurioje jis mokosi sąmoningai, ypač tokių dalykų kaip skaitymas, kuris nėra natūraliai įgimtas.“
Ugdymo kokybė turi būti matuojama
Vienas stipriausių Marijos akcentų – duomenimis grįstas ugdymas:
„Jeigu norime kokybės, turime ją matuoti. Negalime remtis vien jausmu ar įspūdžiu.“
„Vaikystės Sode“ ugdymo procesai stebimi sistemingai – nuo dienos veiklų iki vaikų pasiekimų ir šeimų grįžtamojo ryšio.
Namų vaidmuo – paprastas, bet esminis
Kalbėdama apie ugdymo tęstinumą namuose, Marija išskiria vieną svarbiausią praktiką:
„Skaitymas vaikui yra vienas galingiausių dalykų, kuriuos gali daryti tėvai. Net jei tą pačią knygą tenka skaityti dešimtis kartų.“
2. Šarūnas Dignaitis-Kerpė: „Technologijos turi tarnauti ugdymui, o ne jį pakeisti“
Šarūnas Dignaitis-Kerpė – švietimo ir technologijų ekspertas, turintis daugiau nei dešimtmetį patirties mokymų, lyderystės ir EdTech srityse. Jis yra „Žinių radijo“ laidos „Technologijų žingsniu“ kūrėjas ir vedėjas, aktyviai analizuojantis technologijų poveikį švietimui, verslui ir visuomenei bei ieškantis būdų, kaip inovacijos gali padėti kurti efektyvesnę mokymosi aplinką.
Žaidimas – ne pertrauka nuo mokymosi, o jo dalis
Pasak Š. Kerpės, viena svarbiausių šiandieninio ankstyvojo ugdymo temų – supratimas, kad žaidimas nėra atskiras nuo mokymosi procesas. Priešingai – jis gali tapti natūralia mokymosi ciklo dalimi.
Ekspertas remiasi Deivido Kolbo mokymosi ciklu: žmogus mokosi ne tik klausydamasis, bet ir reflektuodamas, eksperimentuodamas, bandydamas bei iš naujo patirdamas.
„Su vaikais labai svarbu išlaikyti balansą tarp visiško chaoso ir pernelyg kontroliuojamo žaidimo. Vertingiausias mokymasis vyksta ten, kur vaikas turi laisvės tyrinėti, tačiau kartu sulaukia suaugusiojo pagalbos reflektuoti ir gilinti patirtį“, – kalbėjo jis.
Anot pašnekovo, būtent toks „palydintis žaidimas“ leidžia vaikui ne tik smagiai leisti laiką, bet ir natūraliai ugdytis problemų sprendimo, bendradarbiavimo bei kūrybiškumo įgūdžius.
Kaip atsirinkti technologijas, kurios iš tiesų vertingos?
Švietimo rinkoje nuolat atsiranda naujų produktų ir platformų, tačiau ne visi jie tampa ilgalaikiais sprendimais.
Š. Kerpės teigimu, ugdymo įstaigos turėtų ne vaikytis kiekvieną naujovę, o kurti sveiką testavimo kultūrą.
„Mokykla ar darželis turi turėti stabilų pagrindą, bet kartu nuolat kažką bandyti mažoje, saugioje erdvėje“, – aiškino jis.
Pasak eksperto, svarbu:
testuoti naujus sprendimus mažais etapais;
dalintis patirtimis su kitomis įstaigomis;
nebijoti pripažinti, kad kažkas neveikia;
vertinti ne pažadus, o realią naudą.
Jis taip pat pabrėžė bendruomenės svarbą.
„Kartais geriausias patarimas ateina iš kitų mokyklų ar darželių, kurie jau išbandė vieną ar kitą įrankį“, – sakė jis.
Dirbtinis intelektas: pagalbininkas, bet ne sprendimų priėmėjas
Viena daugiausiai dėmesio sulaukusių pokalbio temų – dirbtinis intelektas švietime.
Š. Kerpės teigimu, DI gali tapti labai stipriu pagalbininku pedagogams, ypač atliekant pasikartojančius darbus.
Pavyzdžiui, dirbtinis intelektas gali padėti:
kurti dienos ar savaitės planus;
ruošti užduotis skirtingiems vaikų gebėjimų lygiams;
generuoti testus ir užduotis;
kurti vizualinę mokomąją medžiagą;
pritaikyti turinį specialiųjų poreikių vaikams.
Vis dėlto ekspertas akcentuoja vieną itin svarbų dalyką – kritinį mąstymą.
„Didelė klaida yra priimti viską, ką sugeneruoja dirbtinis intelektas, kaip absoliučią tiesą. Generatyviniai modeliai kartais klysta arba pateikia netikslią informaciją, todėl mokytojo kompetencija išlieka būtina“, – pabrėžė jis.
Anot pašnekovo, technologijos turi padėti pedagogui, bet nepakeisti jo profesinio sprendimo.
3. Randi Lauvland Sundby: „Kokybė prasideda nuo vaiko jausmo, kad jis yra vertingas“
Randi Lauvland Sundby – Norvegijos ankstyvojo ugdymo ekspertė ir tarptautinio darželių tinklo „Dibber“ bendraįkūrėja. Šiandien „Dibber“ vienija daugiau nei 600 ankstyvojo ugdymo centrų 10-yje šalių. Turėdama daugiau nei dviejų dešimtmečių patirtį, Randi daug dėmesio skiria ne tik pedagogikai, bet ir organizacinei kultūrai, lyderystei bei ugdymo kokybės užtikrinimui tarptautiniu mastu.
Kokybė – daugiau nei ugdymo metodika
Kalbėdama apie kokybišką ankstyvąjį ugdymą, Randi pabrėžia, kad jis neapsiriboja vien pedagoginiais sprendimais.
„Kokybė susideda iš daugelio dalykų – lyderystės, ekonominio stabilumo, pedagogikos, aplinkos ir organizacijos kultūros. Be šių elementų sunku užtikrinti tvarų augimą ir nuoseklų ugdymą.“
Anot jos, kokybė tarptautinėje organizacijoje kuriama ne atsitiktinai. Tam reikalingi aiškūs standartai, nuolatiniai darbuotojų mokymai, bendri veiklos principai ir glaudus ryšys tarp vadovų bei ugdymo įstaigų komandų.
„Šilta kultūra“ – viso ugdymo pagrindas
Viena svarbiausių Randi minčių – ugdymo kokybė pirmiausia prasideda nuo santykio su vaiku.
„Jei vaikas jaučiasi vertinamas, saugus ir priimtas, jis gali mokytis, augti ir drąsiai tyrinėti pasaulį.“
Jos teigimu, kiekvienas vaikas turi jaustis matomas ir svarbus bendruomenės narys. Tokia aplinka leidžia vaikams nebijoti klysti, reikšti emocijas ir pasitikėti savo gebėjimais.
Būtent todėl viena svarbiausių „Dibber“ vertybių yra įsitikinimas, kad kiekvienas vaikas yra vertingas.
Žaidimas ir struktūra turi veikti kartu
Nors Randi atstovauja skandinaviškai ugdymo tradicijai, ji pabrėžia, kad žaidybinis mokymasis nėra spontaniškas ar neplanuotas procesas.
„Vaikai mokosi per žaidimą, tačiau tam reikalinga aiški pedagoginė kryptis.“
Pasak jos, ugdymo procese svarbūs ne tik laisvo tyrinėjimo momentai, bet ir nuoseklumas – metiniai, mėnesio bei savaitės planai, refleksija ir temų kartojimas. Toks balansas leidžia išlaikyti vaikų smalsumą, kartu užtikrinant kryptingą ugdymą.
Didžiausias iššūkis – parodyti žaidimo vertę
Randi pastebi, kad daugelyje šalių vis dar tenka aiškinti tėvams, jog žaidimas nėra priešingybė mokymuisi.
„Kai kurie tėvai tikisi labiau akademinio ugdymo modelio, todėl svarbu remtis tyrimais ir praktiniais rezultatais, kurie rodo, kad žaidimu grįstas ugdymas padeda vaikams sėkmingai mokytis ir ateityje.“
Jos nuomone, ankstyvojo ugdymo ateitis priklauso nuo gebėjimo suderinti profesionalią pedagogiką, aiškią sistemą ir žmogišką santykį su kiekvienu vaiku.
Bendra konferencijos žinutė: kokybė kuriama sąmoningai
Nors konferencijos pranešėjai atstovavo skirtingoms šalims, organizacijoms ir ugdymo tradicijoms, jų įžvalgose ryškėjo bendra kryptis. Marija Vyšniauskaitė akcentavo aiškią struktūrą, aukštus lūkesčius ir duomenimis grįstus sprendimus. Šarūnas Dignaitis-Kerpė kalbėjo apie prasmingą technologijų taikymą ir pedagogo vaidmenį vertinant bei atsirenkant inovacijas. Randi Lauvland Sundby priminė, kad visų ugdymo sprendimų centre turi išlikti vaikas, jo emocinis saugumas ir priklausymo bendruomenei jausmas.
„Early Childhood Education Summit’26“ parodė, kad šiandien ankstyvojo ugdymo kokybė neapsiriboja viena metodika ar ugdymo programa. Ji kuriama derinant žaidimą ir kryptingą mokymąsi, remiantis duomenimis ir profesine praktika, tačiau kartu išsaugant tai, kas svarbiausia – žmogišką ryšį su vaiku. Būtent toks požiūris leidžia kurti aplinką, kurioje vaikai gali augti smalsūs, saugūs ir pasirengę mokytis visą gyvenimą.
Konferencijos organizatoriai jau pradeda ruoštis kitų metų susitikimui. Daugiau informacijos apie „Early Childhood Education Summit’27“ rasite LearnED Training Academy svetainėje
