Interviu su Saule Šerėniene

Lietuvos ikimokyklinių ugdymo įstaigų vadovų asociacijos tarybos pirmininke, Lietuvos švietimo pagalbos asociacijos direktore, Kauno kolegijos dėstytoja ir Kauno lopšelio - darželio  „Želmenėlis“ direktore.

Saulė Šerėnienė – švietimo lyderė, kurios veiklos laukas aprėpia visą ugdymo ekosistemą: nuo kasdienio darbo darželyje ir tiesioginio kontakto su vaikais bei pedagogais iki nacionalinio lygmens strateginių sprendimų švietimo pagalbos ir vadovų telkimo srityse. Vadovaudama kelioms svarbioms asociacijoms, dirbdama su studentais Kauno kolegijoje ir kasdien būdama švietimo bendruomenės dalimi, ji mato sistemą iš vidaus – su visais jos stiprybių, iššūkių ir pokyčių sluoksniais.

Šiame interviu kalbamės apie tai, kaip šiandien atrodo švietimo pagalbos tinklas, kokių pokyčių reikia ankstyvajame ugdyme, kaip keičiasi tėvų ir pedagogų santykiai, bei kokios kompetencijos ir lyderystės formos bus reikalingos ateities švietimui.

Kelias į švietimą

– Gal galite prisistatyti ir papasakoti daugiau apie savo kelią švietimo sektoriuje. Kiek metų esate jame ir kas paskatino įsitraukti?

Aš esu su švietimo sistema susijusi jau 30 metų. Tiesą sakant, mano kelias prasidėjo dar vaikystėje – augau šeimoje, kurioje mokytojo profesija buvo labai gerbiama. Mano mama – matematikos mokytoja, o vėliau ir gimnazijos pavaduotoja, savo darbui atsidavusi 45 metus. Iš jos ir išmokau vertinti švietimą, matyti jame prasmę ir misiją.

Pati pradėjau dirbti matematikos, vėliau lietuvių kalbos mokytoja, o atidirbus 5 metus dalykinėje sistemoje- ėmiausi veiklos kaip socialinė pedagogė – tam atidaviau 13 metų bendrojo ugdymo mokykloje. Vėliau visai netikėtai atsidūriau ikimokykliniame ugdyme – nors anksčiau sakydavau, kad į niekad darželį neisiu. Šiandien šiame sektoriuje esu 12 metų: startavau kaip projektų vadovė, vėliau pavaduotoja ugdymui, o dabar- direktore. Be to, jau antrus metus dėstau Kauno kolegijoje ir prisidedu prie jaunųjų pedagogų rengimo. Man svarbu, kad jie į profesiją ateitų su realistišku suvokimu apie darbą, santykį su tėvais, planavimą, ribų nustatymą ir komunikaciją. Teorija kartais atrodo labai graži, bet praktika visai kitokia – todėl stengiuosi studentams atnešti realų, žemišką švietimo pasaulio ritmą.

Švietimo realybė šiandien

– Per visus tuos metus, kokius matote švietimo pokyčius? Kaip kinta vaikai, tėvai, pati sistema?

Man teko dirbti laikotarpiu, kuris drąsiai gali būti vadinamas virsmu. Keičiasi vaikai, keičiasi tėvai, todėl keistis turime ir mes.

Tėvai šiandien dažnai neturi laiko bendravimui – skuba, kalbasi mažiau, daug laiko praleidžia telefonu. Padaugėjo situacijų, kai į pokalbius tėvai atsiveda teisininkus, atsiranda nepasitikėjimas, priekabumas prie smulkmenų. Partnerystė labai dažnai keičiama į konfrontaciją, ieškojimą ugdytojo klaidų. 

Vaikai taip pat keičiasi. Dalis jų auga be aiškių ribų, be žodžio „ne“, be tvarkos ir susitarimų. Namuose jie yra vieni, o darželyje susiduria su dvidešimčia skirtingų vaikų – tai iškart reikalauja didelio pedagogų meistriškumo ir empatijos.

Pedagogams šiandien tenka ne tik mokyti, bet ir padėti vaikams valdyti emocijas, socialinius įgūdžius, bendravimą. Raida šiandien dienai dažnai yra silpnesnė, tad mokytojai turi gebėti dirbti ir kaip specialiojo ugdymo specialistai. 

Tėvų lūkesčiai taip pat labai pasikeitė. Tikimasi kad darželis prisitaikys prie jų individualaus vaiką auginančio stiliaus – Montessori, Suzuki, Waldorf, ar bet kokio kito, kartais tik iš socialinių tinklų nugirsto metodo. Bet realybėje grupė turi savo bendrus susitarimus, kurie būtini visų vaikų gerovei.

Specialistų vaidmuo ir pedagogų kompetencijos

– Kaip vertinate šiandienos pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų situaciją?

Pedagogui šiandien reikia didžiulio kompetencijų spektro: nuo raidos žinių iki psichologijos, nuo tėvų konsultavimo iki skaitmeninių įgūdžių. Mokytojas nebegali būti statiškas – vaikai keičiasi, todėl keistis turi ir pedagogas.

Logopedams ir psichologams vis didėja poreikis. Vaikų kalba silpnesnė, emocijų valdymas sudėtingesnis, matome daugiau uždarumo, nerimo. Tėvai kartais vėluoja kreiptis pagalbos, nes bijo stigmos ar aplinkinių nuomonės.

Geras specialistas – tas, kuris yra atsidavęs vaikui ir mato prasmę savo darbe. Logopedo darbas, pavyzdžiui, nėra paprastas – tai ne „linksmi žaidimukai“, o labai specifinės, nuoseklios praktikos, kurias vaikui reikia kartoti ir namuose.

Švietimo lyderystė ir vadovų iššūkiai

– Vadovaujate kelioms asociacijoms, dirbate darželyje, dėstote. Ką reiškia būti lyderiu švietime? Su kokiais iššūkiais susiduria vadovai ir pedagogai?

Vadovauti švietimo įstaigai šiandien reiškia gerokai daugiau nei valdyti dokumentus ar procesus – tai nuolatinis buvimas bendruomenės centre, emocinės lyderystės demonstravimas ir gebėjimas telkti žmones. Dirbdama darželyje, vadovaudama kelioms asociacijoms ir dėstydama matau, kad svarbiausias šiuolaikinio vadovo įrankis yra komunikacija. Jei vadovas pradeda trauktis, nebebendrauja, problemos ima slysti iš rankų.

Todėl mano principas , perimtas iš mano buvusios vadovės, labai paprastas – durys visada atviros. Mokytojas, kitas darbuotojas ar tėvai turi jausti, kad gali ateiti tada, kai atsiranda poreikis. Kai vadovas yra pasiekiamas, problemos sprendžiamos čia ir dabar, o bendruomenėje stiprėja pasitikėjimas.

Šiandien švietimo lyderiui ypač reikalingas emocinis atsparumas. Didelė dalis pedagogų dirba iš širdies, todėl stresas kartais nustelbia tikruosius prioritetus. Vadovas negali sau leisti prarasti orientacijos – į jį visada nukreiptos bendruomenės akys.

Vadovo darbas asociacijose – dar viena iššūkių kupina sritis. Tai dažnai „nepatogi“ pozicija: reikia eiti į ministerijas, Seimo komitetus, kalbėti apie lūkesčius, poreikius, reikalavimus. Kiekviena savivaldybė turi savų niuansų – tai, kas svarbu viename mieste, nebūtinai aktualu kitame, ypač ikimokyklinio ugdymo srityje. Tai reikalauja lankstumo ir gebėjimo atstovauti skirtingoms pozicijoms.

Vis dar pasitaiko vadovų, kurie į pareigas ateina ne dėl misijos, o dėl privilegijų. Dėl šios priežasties aktyviai ruošiu ir konsultuoju būsimus vadovus – noriu, kad į sistemą ateitų žmonės su tikra motyvacija, atsakomybe ir supratimu, kokią įtaką jie daro bendruomenei.

– Kokias asmenines savybes laikote svarbiausiomis dirbant švietimo įstaigos vadove ir asociacijos lydere bei siekiant sutelkti pedagogus bendram tikslui?

Išskirčiau du kertinius dalykus – charizmą ir gerą humoro jausmą. Humoras, kuris nežeidžia ir neskaudina, padeda suvaldyti konfliktus, atpalaiduoja įtampą ir kuria pasitikėjimu grįstą atmosferą.

Charizma leidžia įkvėpti, telkti komandą, kurti idėjas ir ieškoti naujų, iki šiol niekur netaikytų sprendimų. Prie to prisideda ir viešojo kalbėjimo įgūdžiai, nuolatinis augimo poreikis bei didelis noras dirbti prasmingą darbą.

Tačiau svarbiausia – mylėti tai, ką darai. Kai vadovas nuoširdžiai myli savo veiklą, jis natūraliai tampa pavyzdžiu, o bendruomenė seka paskui.

Inovacijos ir kasdienybės kultūra

- Kaip skaitmenizacija keičia specialistų ir mokytojų kasdienybę? Ar jie pasiruošę šiems pokyčiams?

Skaitmenizacija atneša daug galimybių, tačiau kartu kelia ir naujų iššūkių. Ypač tai matyti specialistų, pavyzdžiui, logopedų, darbe. Šiandien turime daugybę programėlių, žaidimų, interaktyvių priemonių, kurias galima įveiklinti planšetėse. Vaikai į tai reaguoja noriai – įsitraukimas dažnai būna greitesnis, o veikla jiems atrodo patrauklesnė. Džiaugiuosi, kad mano mokytojai, kurie iš esmės šiandienai jau yra kelių kartų, puikiai įvaldė skaitmenines technologijas ir dirba su visomis IKT naujovėmis. 

Vis dėlto kyla kita problema – vaikai ir taip praleidžia labai daug laiko prie ekranų. Todėl svarbu nepamesti gyvo kontakto. Technologijos turi būti tik pagalbinė priemonė, o ne veiklos pagrindas. Vaikams būtina paliesti, pačiupinėti, patirti realų pasaulį – pliušinį žaislą, tikrą daiktą, gyvą emociją.

Todėl ir kyla klausimas: kodėl Lietuvoje vis dar neturime savo, kultūriškai artimos, vaikams pritaikytos emocinio ugdymo programos? Šiuo metu daug kas remiasi užsienio metodikomis, tokiomis kaip Kimochi ar „Meilė balandė“. Jos geros, tačiau vaikams reikia personažų, kurie būtų artimesni jų kultūrai. Kodėl negalėtų būti „drąsus Vilkas“, „sumani Lapė“ ar kiti mūsų pasakų bei miškų herojai.

Todėl darželyje ir pasirinkome personažų metodiką – teatrą, retoriką, įsikūnijimą į vaidmenis. Tai padeda vaikams įveikti savo baimes per žaidimą, per istorijas. Vieną dieną gali būti „dienos karalius“ su tigro kostiumu ir taip tarsi įgyti supergalių. Net tokie paprasti dalykai kaip išdrįsti nunešti lėkštes tampa įmanomi, kai vaikas tai daro „kaip tigras“ ar „kaip herojus“.

Šių laikų vaikams labai svarbu suprasti: kaip aš jaučiuosi? Kaip man su tuo jausmu būti? Personažai, žaidybiniai elementai ir tikri daiktai  padeda tai suvokti daug natūraliau.

Turime daug kūrybingų, talentingų praktikos žmonių, kurie galėtų sukurti lietuvišką emocinio ugdymo programą. Skaitmenizacija gali būti svarbi jos dalis, tačiau pagrindas vis tiek turėtų būti gyvas ryšys, kultūrinis atpažįstamumas ir tikro pasaulio patirtys.

– Jūsų darželis garsėja kūrybiška kultūra ir netradicinėmis idėjomis. Ar galėtumėte Eliis tinklaraščio skaitytojams papasakoti, kaip jos gimsta?

Mūsų įstaigoje daug dėmesio skiriame emocijoms, patyrimui ir žaidimui. Kiekvienas pedagogas turi savo gyvūno personažą, kuris padeda kurti ryšį su vaikais ir leidžia jiems saugiai tyrinėti jausmus. Net direktorė turi savo personažą – šerną, simbolizuojantį drąsą ir ryžtą.

Turime ir originalių švenčių. Vieninteliai Lietuvoje organizuojame Ožio Jeronimo dieną, kai į darželį atvyksta ožiukas, o vaikai jam perduoda savo kaprizus ir emocijas. Tai žaismingas, bet labai veiksmingas emocinio ugdymo būdas.

Inovacijos turi būti prasmingos. Ikimokykliniame ugdyme neturi būti „projektų dėl projektų“. Niekuomet nesuprasiu, kai su viena nuotrauka mokytojai dalyvauja 5 projektuose ir tuo didžiuojasi- kaip projektininkei man atrodo, kad kiekvienas projektas yra unikalus ir turi nešti edukacinę naudą vaikui. Naujos idėjos vertingos tik tada, kai jos kuria geresnę vaikų patirtį, o ne apkrauna pedagogus. Skaitmeniniai įrankiai naudingi, bet mažais kiekiais – mažiems vaikams vis tiek reikia tikro pasaulio, gyvo žmogaus ir emocinio ryšio.

Švietimo politika: neišspręsti klausimai

– Kaip vertinate dabartinę švietimo sistemos situaciją Lietuvoje: kokie didžiausi iššūkiai vis dar išlieka, o kur matote stiprybes ir potencialą augimui?

Didžiausias šiandienos iššūkis – perteklinė dokumentacija. Kuriame vis naujus procesus, aprašus, formas, ir neretai nespėjame paskui. Visa tai atima daug laiko, o vaikui nesuteikia jokios realios naudos. Dalis jaunų specialistų didžiąją darbo dalį praleidžia pildydami dokumentus, o ne dirbdami su vaikais. Kalnai elektroninių sistemų, kurios viena dubliuoja kitą ir minimalūs žmogiškieji ištekliai, kurie gali tas sistemas administruoti. Mokyklos dar turtingesnės- jos gali telktis mokytojus dalykininkus, turi daugiau pavaduotojų, o darželiai tuo yra labai riboti- tie patys žmonės ir prie sistemų, ir prie dokumentų rengimo ir prie ugdymo proceso priežiūros ir aprūpinimo. 

Ryškūs ir skirtumai tarp savivaldybių. Vienose švietimas iš tiesų yra prioritetas – čia daugiau investuojama į pagalbos specialistus, geresnes sąlygas, vadovų palaikymą. Kitose švietimas vertinamas labiau kaip kaštų eilutė, todėl galimybės vaikams ir pedagogams tampa nevienodos.

Vadovams vis dar trūksta vadybinės laisvės. Norint sukurti komandą, atliepiančią realius vaikų poreikius, reikia lankstumo, o ne griežtų skaičiuoklių ir perteklinio reguliavimo. Kai sistema tampa per daug reglamentuota, sumažėja iniciatyvos, kūrybiškumo ir atsakomybės.

Tėvų pasitikėjimas švietimo pagalba taip pat nėra toks stiprus, koks galėtų būti. Vis dar pasitaiko nuostata, kad psichologo, logopedo ar socialinio pedagogo kabinetas reiškia „problemą“. Tai tik parodo, jog visuomenėje reikia daugiau švietimo apie ankstyvosios pagalbos naudą ir tai, kad specialistai yra skirti padėti, o ne klijuoti etiketes.

Vis dėlto turime ir aiškių stiprybių. Lietuvos švietimo pagalbos sistema yra pakankamai gerai išvystyta: daugelis įstaigų turi psichologus, logopedus, specialiuosius pedagogus – daugelyje kitų šalių jie dirba tik regioniniuose centruose, o ne ugdymo įstaigų viduje. Tai didelis privalumas, kurį būtina saugoti ir stiprinti.

Vizija ir asmeninė prasmė

– Jei rytoj galėtumėte ateiti į darželį ne kaip vadovė, o kaip pedagogė – ką norėtumėte daryti su vaikais?

Pirmiausia rinkčiausi veiklą lauke. Kažką, kas susiję su gyvūnais ar vabzdžių pažinimu – tarsi mažą edukacinę ekspediciją. Man svarbi daugiaplanė veikla, kurioje susipina judesys, gamta, gyvūnų ar vabzdžių pažinimas.

Su vyresniais vaikais tai galėtų būti dainavimas, ritmika, gyvūnų stebėjimas, o su mažesniais – tiesiog galimybė pačiupinėti, pamatyti, patirti. Lauke tam yra neribotos galimybės.

Tai būtų integruota, daugiafunkcė veikla: muzika, judesys, gamtos tyrinėjimas, atradimai. Vaikams reikia patirties, o ne tik žodžių. Jie turi atrasti, liesti, pajusti.

Aš esu netradicinė pedagogė. Visada rinkdavausi nestandartinius formatus – tiek mokykloje, tiek darželyje. Jie geriau veikia, įsimena ir atneša tikrą rezultatą. Man norisi, kad mokytojas augtų kartu su vaiku, kad būtų daug pozityvo, ryšio, komunikacijos.

– Kas jums šiandien suteikia daugiausia prasmės?

Prasmę teikia žinojimas, kad švietime tikrai kuriu pokytį. Ir kad tas pokytis matomas ne tik mano darželyje ar savivaldybėje, bet ir nacionaliniu lygmeniu.

Šiuo metu pradedu naują gyvenimo iššūkį – dalyvausiu tarptautiniame projekte ir kartu su ekspertais vykstu į Ruandą kurti ikimokyklinio ugdymo sistemos. Tai visiškai kitokia kultūra, kitokia kasdienybė ir tokie iššūkiai. Projektas truks dvejus metus – tai nuolatinis mokymasis, prisitaikymas, daug atsakomybės.

Aš myliu tai, ką darau. Ir kitur savęs neįsivaizduoju.